Paliktos širdys

 
 Ar kada nors susimąstome, kad mes šiame pasaulyje gyvename ne vieni? Ar suvokiame, kad mūsų šeima ir draugai – tai dar ne visas pasaulis? Už savo susikurto pasaulio ribų, egzistuoja kitas kur kas didesnis, kur kas platesnis ir kur kas gilesnis pasaulis. O tame didžiuliame pasaulyje, kurio nematome arba tiesiog stengiamės nematyti, gyvena širdys – paliktos širdys...
   [ Ps 51,17 <...> “sudužusios ir nusižeminusios širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi.”]
   Ar būdami 6,8,10 metų, neapkentėt savo tėčio taip, kad būtumėt norėję jį nužudyti? Ar kada nekentėt mamos už tai, kad ji nuolatos geria, o patėviui leidžia jus mušti? Ar būdami 14 metų galvojote, kad viso pasaulio šeimų situacija lygiai tokia pat, kaip ir jūsų šeimoje ir tai “normalus” gyvenimas?..
   Tokių klausimų yra daug ir jeigu aš imčiau juos vardinti, turbūt nepakaktų nei laiko, nei skaitytojo kantrybės. Tačiau šie klausimai kyla ne iš tuščio pamąstymo – tai “paliktų širdžių” gyvenimo istorijos, tai gatvės vaikų kasdienybė, kurios mes “sveikoji” visuomenės dalis nenorime matyti. Mes tarsi pelės įsikandę savo gyvenimiškos rutinos bėgimo ratelio, vis bandome pabaigti savo bėgimą. Nesvarbu kaip, kokia kaina, bet svarbiausia užbaigti – ir tai tampa mūsų gyvenimo tikslu. Susikuriame savo pasaulį, kuriame pažįstame kelią nuo darbo iki namų, nuo namų iki bažnyčios ir atgal... juk svarbiausia kelyje nesižvalgyti, kad kartais nepamatytum to, kas tave supurtys taip, kad norėsi bejėgiškai šaukti ir imsi blaškytis po savo rutiną, kaip žuvis išmesta į krantą... Šiandien Dievas pašaukė savo bažnyčią iš saugaus gyvenimo ritmo, perlipus apsaugos tvorelę, žengti ten, kur karaliauja kančia, kur tamsą slegia tuos, kurie nereikalingi... Tačiau Dievui! Dievui jie reikalingi! Maža, nors ir palikta širdis neprivalo likti nežinioje. Šiandien šie gatvės vaikai ateina tam, kad atrasti šilumą, atrasti ramybę, atrasti užuojautą ir supratimą mumyse... juk mūsų širdis sveika, juk ji saugiai laikoma Dangiško Tėvo rankose... Tavo pastebėjimas, tavo užtarimo malda, tavo dėmesys, tavo apkabinimas, į kurį jie įsisiurbia – gali juos pakeisti.
   [Jok 2,26 Kaip kūnas be dvasios yra miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas.]
   Neleiskime pasimesti „paliktoms širdims“...

Labdaros ir paramos fondas „Ateities Viltis“

Vaikų klubas - atidarytas !!!

  Šių metų rugsėjo 7 dieną vaikams ir jų tėveliams duris atvėrė Labdaros ir paramos fondo „Ateities Viltis“ vaikų klubas. Atidarymo šventėje dalyvavo virš 20 vaikų, kurie įtraukti į rizikos grupę, patiria nepriteklių arba stokoja laisvalaikio užimtumo.
   Labdaros ir paramos fondo „Ateities Viltis“ tikslas – užtikrinti vaikų užimtumą penktadieniais, kai prasidėjus laisvadieniams, įvyksta daugiausia nelaimingų atsitikimų dėl vaikų nepriežiūros ar laisvalaikio organizavimo nebūvimo. Šio fondo misija- kelti vaikų orumą, ugdyti savivertės jausmą, ugdyti dorus ir mylinčius savo kraštą mažeikiečius, kurių gyvenimo pamatas remsis krikščioniškomis vertybėmis. Šioje organizacijoje dirba ir savanoriška veikla užsiima darbuotojai – profesionalai: mokytojai ir socialiniai darbuotojai, ne vienerius metus dirbę su vaikais, rizikos grupėje esančiais asmenimis.
   Prie šventinio atidarymo noriai prisidėjo ir kitos Mažeikių mieste esančios organizacijos: UAB „EMAS“ įmonės vadovas Mykolas Zalunskis užtikrinęs saugų vaikų atvykimą ir išvykimą; Krikščionių centras „Gyvenimas ir Ramybė“ paskyręs finansinę paramą šio fondo darbų pradžiai. Labdaros ir paramos fondo „Ateities Viltis“ darbuotojai labai vertina ir dėkoja už bendradarbiavimą, užsimezgusį nuo pat fondo įsteigimo pradžios.
   Šventės metu vaikai ir jų mamos buvo supažindintos su vaikų klubo tikslais, uždaviniais bei veiklomis. Pasakų herojai vaikus džiugino žaidimais, šokiais bei dainomis. Po koncerto vaikai ir jų mamos buvo pakviestos pasivaišinti prie vaikiškai smagaus stalo. Visos šventės metu vaikus, jų tėvelius ir organizatorius lydėjo gera nuotaika, šilta atmosfera suteikusi jaukumo ir saugumo jausmą.

Fotoalbumą galite pamatyti čia: https://www.facebook.com/atidarymas