Ar kada nors susimąstome, kad mes šiame pasaulyje gyvename ne vieni? Ar suvokiame, kad mūsų šeima ir draugai – tai dar ne visas pasaulis? Už savo susikurto pasaulio ribų, egzistuoja kitas kur kas didesnis, kur kas platesnis ir kur kas gilesnis pasaulis. O tame didžiuliame pasaulyje, kurio nematome arba tiesiog stengiamės nematyti, gyvena širdys – paliktos širdys...
[ Ps 51,17 <...> “sudužusios ir nusižeminusios širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi.”]
Ar būdami 6,8,10 metų, neapkentėt savo tėčio taip, kad būtumėt norėję jį nužudyti? Ar kada nekentėt mamos už tai, kad ji nuolatos geria, o patėviui leidžia jus mušti? Ar būdami 14 metų galvojote, kad viso pasaulio šeimų situacija lygiai tokia pat, kaip ir jūsų šeimoje ir tai “normalus” gyvenimas?..
Tokių klausimų yra daug ir jeigu aš imčiau juos vardinti, turbūt nepakaktų nei laiko, nei skaitytojo kantrybės. Tačiau šie klausimai kyla ne iš tuščio pamąstymo – tai “paliktų širdžių” gyvenimo istorijos, tai gatvės vaikų kasdienybė, kurios mes “sveikoji” visuomenės dalis nenorime matyti. Mes tarsi pelės įsikandę savo gyvenimiškos rutinos bėgimo ratelio, vis bandome pabaigti savo bėgimą. Nesvarbu kaip, kokia kaina, bet svarbiausia užbaigti – ir tai tampa mūsų gyvenimo tikslu. Susikuriame savo pasaulį, kuriame pažįstame kelią nuo darbo iki namų, nuo namų iki bažnyčios ir atgal... juk svarbiausia kelyje nesižvalgyti, kad kartais nepamatytum to, kas tave supurtys taip, kad norėsi bejėgiškai šaukti ir imsi blaškytis po savo rutiną, kaip žuvis išmesta į krantą... Šiandien Dievas pašaukė savo bažnyčią iš saugaus gyvenimo ritmo, perlipus apsaugos tvorelę, žengti ten, kur karaliauja kančia, kur tamsą slegia tuos, kurie nereikalingi... Tačiau Dievui! Dievui jie reikalingi! Maža, nors ir palikta širdis neprivalo likti nežinioje. Šiandien šie gatvės vaikai ateina tam, kad atrasti šilumą, atrasti ramybę, atrasti užuojautą ir supratimą mumyse... juk mūsų širdis sveika, juk ji saugiai laikoma Dangiško Tėvo rankose... Tavo pastebėjimas, tavo užtarimo malda, tavo dėmesys, tavo apkabinimas, į kurį jie įsisiurbia – gali juos pakeisti.
[Jok 2,26 Kaip kūnas be dvasios yra miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas.]
Neleiskime pasimesti „paliktoms širdims“...
Labdaros ir paramos fondas „Ateities Viltis“